Vaikinai dažniausiai nesupranta mūsų-merginų. Mes jiems atrodome vieną dieną piktos, irzlios, kita dieną pačiuožusios, o paskui meilios. Taigi vaikinai. Mums, panelėms, patinka dėmesys. Kai ryte nubudusios savo telefono ekrane pamatome jo vardą ir parašyta mielą rytinę žinutę. Turime savų principų bei įsitikinimų. o jo parašytą įsimintiną ir mielą žinutę galime skaityti šimtus kartų. nes mums tai patinka , nes žinome, kad kažkas taip myli mus. Mėgstame ilgus romantiškus pasivaikščiojimus. Šiltus apsikabinimus, nes vaikino glėbys mums yra pats saugiausias. Kai palieti jo lūpas praeina virpuliukai širdyje. Dieviname komplimentus bei kitus mielus žodelius. Kai mes jiems esame pačios gražiausios. O su jais mes galime prasirašynėti visą naktį, o kai nueinate miegoti dar ilgai galvojame apie jos. Nesvarbu kad ryte atrodome pavargusios, o mokykloje sėdime tarsi sapne. Mes ilgai atsimename jūsų pasakytus žodžius. Mes tų nuostabių akimirkų ar žodžių niekada nepamirštame. Mėgstame ginčus, kurie jus erzina, o mūsų mėgstamiausia tema yra kas kurį mylim labiau. Vaikinai. Mylėkite mus, neskaudinkite, neišduokite, visada apkabinkite ir pabučiuokite nes mes, kad ir kaip bebūtu jus mylim labiausiai. ♥
Rodyk draugams
Antradienio vakaras. Sėdžiu namie susisukusi į pledą. Sėdžiu čia su savo mintimis. Pamažu mano gyvenimas tvarkosi. Per pastarasias savaites nugyvenau tiek, kiek atrodo nenugyvenu per visą savaitę. Pagaliau supratau, kad myliu vieną žmogų. Tą žmogų su kuriuo jaučiuosi savimi. Su kuriuo nebijau nieko daryti kvailo. Su kuriuo galiu išsikalbėti ir pasikliauti. Ir kodėl tik po metų bendravimo su pertraukom aš supratau, kad tas žmogus buvo visada šalia. Jis toks geras, mielas. O dėl manęs padarytu viską. Nesvarbu ką apie tai mano kiti. Mes oficialiai dar ne pora. Bet labai džiaugiuosi, kad tai palaiko mano draugės. Visa kita man nesvarbu. Svarbu kai jaučiuosi būdama su tuo žmogumi. Buvo visko. Tikrai žinau. Bet argi kada žmogus supras kol nepamėgins vėl? Geriau pamėginti, negu gailėtis dėl to visą likusį gyvenimą. Na gal ne visą bet tikrai ilgai… Bent kartą Dievas davė progą pabūti bent truputi laimingai. Vertinu tai. Ir pagaliau į šį blogą įrašiau kažką kas mano viduje verčia šypsotis o ne liūdėti. Pamažu tvarkausi savo gyvenimą. Nieko nėra amžinai. Bet pamėginti verta. Dabar aš fall in love (truputuką) labanakt. ;*
Rodyk draugams
Atostogos eina į pabaigą. Liko vos kelios dienos o aš taip nieko reikšmingo ir nenuveikiau. Blaškausi visur. Norėčiau imti pagaliau ir susitvarkyti savo gyvenimą… Nebesuvokiu kur esu, ką darau. Ką myliu. Su vienu žmogumi jaučiuosi patikimai, kadangi seniai jį pažįstu… Kai mes susitinkam jaučiuosi savimi. Kalbu apie viską . Kai jis mane apkabina…. Kažkas širdyje įvyksta ko pati negaliu apsakyti. Kai paliečiu jo ranką… Viskas gražu bet kartu ir painu. Kažkas atrodo traukia atgal ir neleidžia su juo būti niekuo daugiau nei geri draugai… Kitas žmogus su kuriuo jaučiuosi kitaip, lyg kitas žmogus. Su kuriuo dar nebuvau susitikusi bet noriu susitikti… Tačiau Jis buvęs mano labai geros draugės vaikinas. Tačiau nebežinau ar ji man vis dar gera draugė. Mano gyvenimas taip susipainiojo, kad bijau žengti į priekį, ir iš statuso: ,,geri draugai” pakeisti į ,,pora”. Nežinau ką daryti. Jeigu pasirinkčiau vieną kelia ar nesigailėčiau dėl kito. Va būtent šiomis dienomis jaučiuosi taip sumautai. Turiu atrasti savyje jėgų ir pagaliau apsispręsti ko noriu. Pasileidžiu liūdnas dainas ir mastau.. Deja negaliu nieko sumastyti . Galbūt aš bijau tiesiog palikti viena. Vienatvė-mano baimė. Per daug ilgai buvau viena….
http://www.youtube.com/watch?v=eoPg0I6TwgA
Rodyk draugams
Pagaliau pavasaris!!!! YEY!!!! Kai prabundi su paukščių čiulbėjimu ir gaivia ryto saule, dieną būna linksmesnė. Kažkaip nuotaika pakilo, iš slogios žiemos. Tačiau šiandien sėdžiu namie, kadangi užpuolė kosulys. Kai visi sėdi mokykloje, aš geriu vaistus. Visą dieną fotografavausi ir nolife’inau. Ir galvojau apie vasarą… O taip aš jos pasiilgau! Kai rytais su drauge važiuojame prie tvenkinio, šokinėjame nuo tiltelio. Prisikepame daug sumuštinių ir paėsimame šaltų gėrimų. LEDAI! Visada nekenčiau vaisinių ledų, tačiau praeitą vasarą juos pamėgau. Netgi labai! Tačiau neišsižadėjau ir meilės ledams su šokoladu. Dabar jų taip pat užsimaniau…. Jūra, smėlis, ledai, saulė… Tobula. Šilti vakarai, kai eini pasivaikščioti su draugėm. Kiemo krepšinis. Gera prisimint. iš kart pasidaro šilčiau. Bet dabar jau PAVASARIS. Ir žinau kad kas dieną vis artėju prie vasaros. tai guodžia, nes aš jos begalo pasiilgau!!!
Rodyk draugams
Šlapia kaip višta, varvanti, su suknista nuotaika ir susivėlusiais plaukais. Tokia buvau vakar vakare grįžusi iš lauko. Buvau be jėgų visa išsekusi… Kažkaip sugebėjau nusivilkti namo su upe batuose. Taip, tikrų tikriausia upe. Įsitaisiau siaubingą slogą ir kosulį. Ir dar siaubinga gėda. Bet kažkaip šiandien man jau vienodai šviečia. Nekenčiu tokio oro. Už lango kažkokia tešla..Niekur negaliu išeiti, lyja, sniegas susimaišęs su lietum. Ir tai klaikiai veikia mano nuotaiką. Po ,gėdingo pasivaikščiojimo po miestą galiausiai su R. pakritome į sniegą. Tiksliau aš kritau, o ji ant manęs. Voliojomės kaip durnės netoli šaligatvio. Bet mums kažkaip nerūpėjo. Makiažas nubėgo, atrodžiau klaikiai. Bet taip gera…Žvengėm iki pilvo skausmo. Fee… atsistojus tas šlykštukas jausmas kai šlapia. Bet buvau kažkokia laiminga. Ir sušalusi žinoma. Vos grįžusi, išmėčiau visus daiktus po kambarį, ir kritau į lovą… Sakiau sau -daugiau nebe atsikelsiu.Rimtai. Staiga į galvą dingtelėjo, kad nepadariau namų darbų. Koooooodėėėl?? nenoriu nieko. Pasiėmiau minkštą rankšluostį ir nubėgau po dušu. Pasidariau namų darbus ir pradėjau klausytis muzikos. Skambėjo ,,goodbye my lover” vos neapsiverkiau. Širdyje toks tuščias jausmas. Tušti prisiminimai… Iš tikro suspaudė širdi. Daina tokia graži apie meilę. Ėmiau apie ją ir mąstyti.. Begalo man jos trūksta. Nusišluosčiau ašaras, ir parašiau žinute savo draugei. Ir visdelto kaip gera turėti tikrų draugų… ir toks buvo mano šlapias ir niūrus antradienio vakaras…
Rodyk draugams
Trečiadienis. Savaitės vidurys. Įprasta diena. Atrodo lyg ir nieko įdomaus. Rytas, miegas, žadintuvas, skubėjimas, mokykla, pamokos, pertrauka…Po mokyklos choro repeticija. Paskubomis išgertas puodelis arbatos…Visiškai neypatingas trečiadienis. Kažkaip prisiverčiau anksčiau padaryti namų darbus. Džiaugiausi tuo visą vakarą, kadangi dažniausiai valios nėra tam. Liko daug laisvo laiko. Kadangi vakarais televizoriaus nebežiūriu, reikia kažką sugalvoti nuveikti. Prisipyliau vonią, išsiviriau karštos arbatos, keletą žvakių, jūros druska ir rožių žiedlapiai… O Dieve. Tada pati sau pavydėjau. Garsiai pasileidau mp3 grotuvą, ir įsijungiau, mėgstamą dainą ir į karštą vonia. Tiesiog gera buvo pabėgti nuo savo minčių, rūpesčių, nesėkmių. Apie nieką negalvoti ir atsipalaiduoti… Tai geriausias vaistas nuo visų depresijų. Kai lauke šaltą, o širdyje neką geriau. Įsisupau į šiltą chalatą ir nuėjau žiūrėti savo mėgstamo serialo. Toks jaukus iš šiltas trečiadienio vakaras…Tačiau išaušta kita diena, ir reikia stengtis nuvyti liūdesį ir galvoti apie malonius, šiltus, mielus prisiminimus…
Rodyk draugams
Keistas dalykas tas laukimas. Paprasčiausias pavyzdys laukti penktadienio. Manau kiekvienas jo laukė. Arba aš nesutikau dar tokio žmogaus kuris jo nelauktu.Kadangi penktadienis, tai savaitgalio pasitikimas.
Laukiame savo gimtadienio kai per visus metus manai kad tikrai per jį padarysi gerą ,,tuc tuc” , o kai jis ateina nebenori nieko, tik to, kad tiesiog jo nebūtu. Nes iš tiesų jį darai dėl draugų, o ne dėl savęs . Bent jau aš. Ir ką aš čia kalbu? juk jo padoriai net nešvenčiau. Daugiau planavau, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila planai griuvo. Kaip kaladėlės. Nežinau kodėl dabar ėmiau galvoti apie savo gimtadienį kuris buvo prieš penkis mėnesius. Ko gi dar mes laukiame?
Laukiame įprastos šventės Kalėdų. Kurios taip pat praėjo. Net gerai nežinau kodėl mes laukiame jų, ar dėl tų dovanų, ar dėl to ,,chaoso”, ar dėl tos ,,nuotaikos” ar kaip ten sakoma…,,Kalėdinės dvasios”. Ir vėl laukiame.
Laukiame vasaros. Manau kiekvienas jos laukia. Nebent aš klystu? Tikiuosi neklystu. Aš jos laukiu už tai, kad nereikia eiti į mokyklą, ir gali iš pagrindų pailsėti, o ne taip kaip tos dvi apgailėtinos dienos. Jos praeina žaibo greitumu. Nors ir ta vasara praeina labai greitai. Čia birželis, o jau čia rugpjūtis. Ir vėl rugsėjis. Bet per vasarą tu nuveiki tiek daug, nes tada atsigriebi už visus metus, ir visa žiema, kurią pramiegojai, pradrybsojai lovoje prie televizoriaus arba nolife’inai . O vasarą? Koks dar kompas ar televizorius? Trauki seną gerą ,,draugą” dviratį” ir pirmyn. Juk reikia numesti tus lašinukus kuriuos priaugai per žiemą. Tempi draugę prie artimiausio vandens telkinio, o vakarais ilgus pasivaikščiojimus. Vat štai kas man yra vasara.
Laukiame, laukiame… Manau pakalbėsiu banaliai, bet laukiame meilės. Laukiame to vienintelio princo ant balto žirgo. Nors labiau tai būna paprastas, nuoširdus vyriškos lyties žmogus, su įprastu BMW. Oi ką čia aš kalbu BMW. Juk nevisi dar tokie dideli, kad jau turėtų ta BMW. Pasakysiu paprasčiau. Laukiame žmogaus, su puikiu humoro jausmu, tokio kuris patiktu tau o ne kitiems. Kuris tave suprastu ir jaustumeisi reikalinga. Ir to beprotiškai svaigaus jausmo MEILĖ. Tiesa pasakius, nelabai pažįstu to jausmo. Bet juk sakau laukiu, kad susipažinčiau…
Ir dar karta kartoju žodį laukiame. Laukiame…. Mes laukiame daug ko? Laukiame susitikimo, kažkieno apsilankymo . Laukiame skambučio į pertrauką, laukiame šokių per kuriuos įsitaškysime, laukiame pietų, laukiame išpardavimo mėgstamoje parduotuvėje, laukiame picos kavinėje, laukiame sniego, paskui laukiame kad jis nutirptu. Laukiame sms’o nuo patinkančio žmogaus. Dar kvailiau pasakysiu like’o feisbuke ant katik įkeltos nuotraukos. Laukiame, laukiame laukiame. Daugybę kartu paminėjau šį žodį ,,Laukiame” . Tačiau mes ne vien laukiame bet ir kažko nelaukiame. Kaip pusmečio pabaigos kai išaiškės pažymiai, mokyklos, pamokos, žadintuvo ir t.t. Tas laukiame toks aktyvus žodis mūsų gyvenime, kad net būtu sunku be jo. Tik šiandien aš pagalvojau, kad kartais mes tiek laukiame, kad tiesiog galėtumėme tai vadinti persilaukymu. Skaičiau kartą vieną istorija žurnale, kaip viena panelė persilaukė vaikino, kurį sutiko vos keletą kartų. Oi laukė ji ilgai .Bet kai sulaukė ir kas tada? Nieko. Ogi nieko. Tiesiog sulaukė, ir jau nebuvo taip tobula kaip tikėjosi. Taip dažniausiai ir būna. Su vasara, penktadieniu, meile. Persilauki. Ir tai toli gražu nėra taip kaip įsivaizdavai. Ir tai tiesiog praeina akimirksniu. Ir ką gi daryti tada? Duosiu patarimą. Tiesiog laukti toliau. Galbūt kažko kito, bet juk mes, žmonės niekada nenustosime laukti….
Rodyk draugams
Niekino gyvenimas nėra tobulas. O galbūt yra? Vieniems tobula tai, kad iš ryto pabundi ir šalia pamatai šiltą, pukuotą kūneli šalia savęs. Kitiems tobula kai skubant į mokyklą ar darbą spėji išgerti kavos su pienu ir paskaityti žurnalą arba laikraštį. Kietiems tobula, kai prieš miegą gauni sms’ą su nuoširdžiu palinkėjimu gerai išsimiegoti. Kitiems tobula kai lyja lietus, nes tada žiūri į krentančius lašelius ir juose matai ramybę. Begalybę žmonių, begalybę savų pasaulių, begalybę tobulų akimirkų. Tačiau aš dar nenusprendžiau kas man yra tobula. Tobulų akimirkų suplanuoti neįmanoma. Nes viskas kas nuostabu nutinka netikėtai. Kartais tobula ne tai ką matome ar apčiuopiame, o kartais tobula tai ką jaučiame… Pavyzdžiui aš dievinu jausmą kai man parašo žmogus kuris man patinka. Tada tiesiog šypsaisi savo telefonui ir širdyje toks keistas jausmas. Arba kai pramerkusi akis pažiūriu į laikrodį ir dar nėra nuskambėjęs žadintuvas. Žinau kad dar galiu pamiegoti ilgas 15 minučių. Ir tas jausmas nuostabus. Man patinka kai rytais šviečia skaisti saulutė. Kai dieną pradedi šiltu puodeliu arbatos ir su šypsena veide. Mėgstu kai lauke šiltas oras, o prie jūros gali gulėti priešais saulutę. Dievinu plepėjimus su draugėmis vakarais prie puodelio kavos. Nekaltas apkalbas ir nuoširdų juoką. Romantiškus filmus su laimingomis pabaigomis. Ilgus vasaros vakarus su draugais ir gera kompanija. Galbūt tiesiog tai yra man tobula? Yra daugybę akimirkų kai liūdna, griūna pasaulius. Bet reikia mokėti džiaugtis ir prisiminti geras akimirkas. Tas tobulas akimirkas. O vis dėl to galbūt tobulo pasaulio gal ir nėra. Tačiau mes kuriame jį kad eitume arčiau link tobulybės.
Rodyk draugams
Nekenčiu kai mano tėvai barasi. Nekenčiu visų pykčių kurių turiu klausytis. Vos atrodo gyvenimas ima gerėti, vėl atsiranda juoda duobė. Jau tai vyksta daugybę metų. Mama nemyli tėčio, tėtis nemyli mamos. Galbūt daugybę žmonių dabar pamanytu, kad esu kvaila, kad noriu, jog mano tėvai išsiskirtų. Aš be galo myliu mamą, tačiau tėčio nekenčiu. Jis bando mūsų akyse apšmeižti mamą, kad ji nenorėjo manęs, kad aš gimčiau, kad bijo mus palikti su ja, jog ji kažką mums padarys. Tačiau tūkstantį kartų labiau bijau likti su tėčiu. Išeičiau iš proto jeigu taip nutiktu. Jis griauna mano gyvenimą. Amžinai esu dėl visko kalta. Negaliu pasikviesti draugių į namus, kadangi jos nenori ten eiti nes mano tėtis baisus. Jis rėkia, o aš rėkiu ant jo. Tai jis griauna mūsų visų gyvenimus, ne vien tik mano. Bet ką atiduočiau, kad mama būtų laiminga. Ji turėtų susirasti kitą žmogų, su kuriuo galėtu gyventi. Tačiau ne su mano tėčiu. Tik niekaip nesuprantu, kodėl jie pagaliau neišsiskiria. Atrodo visada, kad jau tuoj pasibaigs viskas, bet vėl gyvenimas pasuka į kairę ir viskas prasideda iš naujo iki kito posūkio. Tik dėja, aš nieko negaliu pakeisti nes tai priklauso ne nuo manęs…
Rodyk draugams
Kuo toliau tuo sunkiau. Nebežinau. Juk ne man vienai taip nutinka, kad tiesiog nebežinai ką daryti? O aš būtent nebežinau kaip…būti laiminga… Nebenoriu nieko. Tik kvailiausia tai, kad kitiems dalinu patarimus kaip gyventi, ką daryti, kad reikia būti laimingais ir neverkti. Bet, tai skamba taip kvailai. Juk pati aš nesusitvarkau savo gyvenimo. Pati jaučiuosi sumautai. Sumautai tiesiogine prasme. Bet kuri mano pažįstama pasakytu : Brangute, ar tau kažkas įkando? Ko čia amžinai nerviniesi? Juk tau gyvenimas tiesiog šypsosi. Na..galbūt taip ir nepasakytu. Bet taip pagalvotu. Tačiau man gyvenimas nesišypso, toli gražu. Gyvenimas tai turi būti džiaugsmas, kai kiekvieną dieną randi bent mažytį dalyką kuris pradžiugina. O manęs nedžiugina niekas. Noriu būti viena ir sėdėti su savo mintimis. Nenoriu , kad anksti iš ryto suskambėtu žadintuvas, kuris tarsi sakytu: ,, Brangute, metas keltis, juk tu tai žinai! ” . Nenoriu kiekvieną vakarą pažiūrėti į telefoną ir laukti kažin kokios sms iš kažko. Nenoriu bristi per balas ir amžinai būti surūgusia, nuo bjauraus oro. Nenoriu , kad sesuo kištusi į mano gyvenimą. Nenoriu jaustis siaubingai kai matai kitus taip puikiai bendraujančius. O noriu tiesiog būti laiminga. Tiesiog bent kartelį nusišypsoti sau ir pasauliui, kad ir tuose bloguose ir niūriuose dalykuose įžvelgčiau bent lašelį laimės, ir nusišypsočiau. Tik labai gaila, kad negaliu taip įtikinti savęs. Tiesiog viduje, širdyje jaučiuosi blogai. Nelaiminga. Bet gal būt ateis ta diena kai tiesiog į visa tai ir į visas problemas pažvelgiu iš kitos pusės. Žinau, kada nors ateis ta diena. Bet labai sunku laukti. Ir kartoti tą žodį ,,kada nors”…
Rodyk draugams
